Ekspedicijos "Špicbergenas 2010" lyderis A.Kuras: "Bėgome nuo civilizacijos" (foto)
2010-05-04 18:11:30
Slidėmis, jėgos aitvarais, pėsčiomis. 400 kilometrų atšiauriomis sąlygomis. 40-50 kilogramų svorio manta. Vienas II pasaulinio karo laikų šautuvas su svastika. 22 paros. Minus 30 laipsnių. M.K.Čiurlionio muzika. Ekstremalas.lt nekart rašė apie Vilniaus žygeivių klubo poliarinės ekspedicijos "Špicbergenas 2010" eigą. Šįkart - grupės vadovo Algimanto Kuro mintys. Jau iš Lietuvos.
(Tomo Šalkaus nuotr.)
Penkių lietuvių komanda, Algimantas Kuras, Justas Gadeikis, Nerijus Levickas, Tomas Šalkus ir Kristina Gaidelytė Norvegijos šiaurėje esančio Svalbardo salyno Špicbergeno saloje praleido 22 naktis žygio sąlygomis.
Sunkiomis sąlygomis, slidėmis, jėgos aitvarais bei pėsčiomis, lietuviai įveikė ne apie 350, kaip iš anksto tikėjosi, bet apie 400 kilometrų. Lietuvą, dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio, patyrusi žygeivių komanda pasiekė vėliau nei planavo.
Mūsų skaitytojams siūlome "Špicbergenas 2010" ekspedicijos vadovo, 30 metų Algimanto Kuro mintis apie pasibaigusią kelionę ir pirmą kartą tokioje ekspedicijoje lietuvių išbandytus jėgos aitvarus.
"... Mes ne adrenalino maniakai. Mūsų rizika - kruopščiai apskaičiuota. Nėra informacijos, jog lietuviai iki mūsų tokioje kelionėje šliuoždami slidėmis būtų naudojęsi ir jėgos aitvarais. Puikus įspūdis!
... Kelionę pradėjome nuo nuo norvegų Longyerbyen gyvenvietės. 90 kilometrų mus pavėžėjo
sniego motociklais ir paliko.
... Kiekvienas turėjome po 40-50 kilogramų mantą. Norvegijoje išnuomotą 1940 metų gamybos vokišką šautuvą su svastika. Ten keliauti be ginklo vietos valdžia griežtai draudžia. Leidimo ginklui neturėjome, todėl teko pavargti, kol gavom: jį specialiai mums išdavė Svalbardo gubernatorius.
... Baltųjų meškų nesutikome. Tačiau ne kartą esame radome šviežius pėdsakus. Beje, Špicbergene gyvena apie 2000-2500 gyventojų ir yra apie 2500-3000 baltųjų meškų. Dar matėme elnių, paukščių ir nuolat iš ekečių, kad jos neužšaltų, nardančių ruonių. Matėme, tiesa, iš toli, ir nedideles ruonių kolonijas.
... Ten - romantiški ir pasakiškai gražūs vaizdai. Baltas sniegas ir ledynai, žydras ir žalsvas ledas, juodos uolos, statūs kalnai, kurių viršūnės kartais nusidažydavo raudonai, mėlynas dangus. Kiek matė akys - sniegas, ledynai, užšalę fiordai. Arčiausiai vandens priartėjome 500 metrų atstumu. Turėjome informacijos, kur geriau keliauti, kur galimos properšos, atviras vanduo ir nerizikavome. Kelionėje naudojomės ir palydoviniu telefonu informuoti saviškius kaip mums sekasi.
... Kelionės pradžioje saulė nusileisdavo itin greitai. Vėliau buvo sunku orientuotis lauke. Prabusdavome 3-4 ryto ir nesuprasdavome, diena ar naktis?
... Keli grupės nariai apšalo skruostus. Aš - pirštą. Plika ranka čiupau šaukštą. Apšalimas - kaip ir nudegimas. iškilo pūslė. Oro temperatūra? Šilčiausia - keturi laipsniai šaltis. Vidutinė temperatūra siekė 20, žemiausia - 30 laipsnių šalčio. Tačiau ten pastebimai smarkiau juntamas šaltis, nes drėgnas klimatas ir dažnai vėjuota.
... Pirmą kartą lietuvių keliautojų istorijoje ekspedicijoje slidėmis panaudojome jėgos aitvarus. Šliuožėme slidėmis, rogėse buvo manta ir dar skriejome jėgos aitvarais.
... Kaitavimas slidžių ekspedicijoje yra nauja ne pasaulyje, bet tik Lietuvoje. Esame stiprūs žiemos žygiuose, bet buvome naujokai tokioje ekspedicijoje, naudojant jėgos aitvarus. Treniruotės ant ežerų ar ant marių - gerai, bet reikia rengtis laukuose, kur nelygus reljefas, po kojomis yra kliūčių.
... Lietuvoje ant ledo idealios, teigčiau, "kurortinės" sąlygos. Juolab dažniausiai renkamės vietas, kur tolygus vėjas. Ekspedicijoje buvo kitaip. Vėjas dažnai nepastovus, pūtė gūsiais. Dėl kalnų ir slėnių vėjo kryptis ir stiprumas dažnai keičiasi.
... Gali pūsti idealus vėjas, o už 300 metrų negali net pakelt aitvaro. Važiavome ir šlaitais į viršų, ir žemyn. Geras jausmas, kai tave užtempia į perėją ir nereikia pačiam lipti. Čia, tiesa, sava specifika. Kylant į viršų aitvarą tenka laikyt sąlygiškai gan aukštai, nes jei šlaitas statesnis, tai aitvaru dažnai netyčia tenka sniegą pabraukyt.
... Leidžiantis žemyn įgauni milžinišką greitį, todėl reikia kontroliuoti ir neužlėkti toliau nei tavo aitvaras. Važiuojant žemyn bjauriausia yra tempti roges - ypač jei jos su lanksčia vilktimi. Pradžioje rogės buvo su standžia vilktimi, bet į žygio pabaigą visiems, išskyrus vieną, nuo šalčio ir apkrovų jos subyrėjo. Todėl naudojomės lanksčiąja.
... Kaituojant ir tempiant roges lanksčia vilktimi yra gan daug nepatogumų. Rogės lengvai virsta, posūkiuose kartais tave aplenkia ar net užtveria kelią. Tas ypač jaučiasi leidžiantis nuo kalno. Trapecijų neturėjome, todėl naudojomės alpinistiniais apraišais. Tai nėra patogu. Anksčiau ar vėliau nuspaudžia šonus. Apraišus mes turėjome imti, todėl taupėme svorį.
... Visi neblogai stovime ant slidžių, todėl daug nukentėjome šliuoždami nelygiu paviršiumi. Reikia nuolat žiūrėti po kojomis: vienur - akmenys, kitur - ledas ar į kauburius supustytas kietas sniegas.
... Vieną dieną "varėme" fiordu, kurio paviršius buvo viena ant kitos sulipusios ir užšalusios ledo lytys. Tai - kantrybės išbandymas. Pačiuoži su jėgos aitvaru porą metrų, po to perlipi per ledo gabalus tada vėl kelis metrus čiuoži ir taip be galo.
... Bjauriausia, kai aitvaras nukrenta. Jį pakelti beveik nėra jokių galimybių - stropos užsikabina už styrančių ledo gabalų ir taip lengvai neišsipainiosi. Reikia būti labai atsargiam, nes jei padarysi klaidą ir tave nutemps vėjo gūsis, tai gali labai liūdnai baigtis.
... Kaituojant ekspedicijose yra svarbu ne tik reljefas, vėjas, bet ir matomumas. Dideliuose plotuose lengva pasimesti. Todėl vienas svarbiausių dalykų, net ir esant puikiomis oro sąlygoms, neišsibarstyti! Būtų puiku turėti tarpusavio radijo ryšį.
... Šiame žygyje aitvarais įveikėme apie ketvirtadalį viso maršruto. Norint kaituoti daugiau, reiktų imti ne po vieną, o po tris skirtingų dydžių, skirtingiems vėjo diapazonams aitvarus.
... Deja, sulaužiau slidę. Pučiant smarkiam vėjui mane sumėtė, kelis kartus apsiverčiau. Slidę reikėjo remontuoti. Tačiau suremontuota ji išlaikė iki pat kelionės pabaigos.
... Maistas? Rytais valgėme labai daug ir labai skirtingų košių. Ryžių, lęšių, kukurūzų, grikių, kuskuso, kviečių. taip pat su mėsa, spirgais. valgėme ir daug saldžių košių su džiovintais vaisiais, kondensuotu pienu. Per pietus dažniausiai šaltas, iš Lietuvos kiekvieno pagal skonį atsivežtas maisto davinys. Lašiniai, dešra, sūris, džiovinti vaisiai, duona citrina, česnakas, šokoladas, chalva. Konservuoto maisto - nesivežėme. Vakarais - įvairios sriubos ir košės.
... Tikrai klausėmės Čiurlionio. Paskelbus apie tai jūsų portale, kai kurie galvojo ir komentaruose rašė, kad tai - balandžio 1-osios pokštas. Ne, tai buvo ne pokštas! Turėjome grotuvą ir kolonėles. Visų skoniai skirtingi, todėl skambėjo ir "Antis", ir "BIX", ir Bob Dylan, ir Frank Zappa, ir šiuolaikė muzika. Siaučiant pūgai buvo gera klausytis Čiurlionio. Ne vieną, ir ne du kartus skambėjo jo simfoninės poemos "Jūra" ir "Miške".
... Kodėl mums to reikėjo? Tai buvo tarsi pabėgimas nuo civilizacijos, rutinos, problemų, karjeros, pinigų. Laikas, kai gali pabūti su savimi, laukine gamta ir viskas priklauso tik nuo tavęs..."
Dar daugiau akimirkų iš kelionės rasite apsilankę oficialiame tinklapyje http://polar.vuzk.lt
Slidėmis, jėgos aitvarais, pėsčiomis. 400 kilometrų atšiauriomis sąlygomis. 40-50 kilogramų svorio manta. Vienas II pasaulinio karo laikų šautuvas su svastika. 22 paros. Minus 30 laipsnių. M.K.Čiurlionio muzika. Ekstremalas.lt nekart rašė apie Vilniaus žygeivių klubo poliarinės ekspedicijos "Špicbergenas 2010" eigą. Šįkart - grupės vadovo Algimanto Kuro mintys. Jau iš Lietuvos.
