Dešimt metų D.Britanijoje gyvenantis buvęs kaunietis Henrikas Kontautas dviračiu pravažiavo Patagoniją. P.Amerikos regionu per Argentiną ir Čilę 33 metų vyras važiavo beveik tris mėnėsius ir įveikė apie 4000 kilometrų.

Kelionė į Patagoniją buvo viena iš didelių Londone gyvenančio buvusio kauniečio svajonių. Pasaulio ralio čempionatu, Formule-1, kalnais, netradiciniais keliavimo būdais ir fotografija besidomintis vyras laukine gamta po Patagonija keliavo JAV pagamintu kalnų dviračiu GT Palomar dviračiu.

Kelionė užtruko tris mėnesius: gruodžio 6 dieną jis išvyko iš Argentinos sostinės Buenos Airės, o vasario 28 atvyko į Ušuają

Specialiai Ekstremalas.lt skaitytojams - paskutinė Henriko Kontauto pasakojimo alis apie Patagoniją, ištraukos iš jo kelionės dienoraščio ir ne mažiau įspūdingos jo fotografijos.

Vieta - Perito Moreno, Santa Cruz

Dienos kelionėje - 37; nuvažiuota - 2303 km

Šiomis dienomis mačiau nemažai gyvūnų bei paukščių. Ypač guanakų, stručių, vanagų, skunkų ir laukinių arklių. Nepamirštamas reginys, matyti juos šuoliuojančius per stepę. Sekančią dieną  dar vienas skrydis stepės keliu. Nuvažiavau apie 120 kilometrų.

Ratai sukosi neminant pedalų. Tačiau prisipažinsiu, vakare jau pradėjo trūkti energijos. Seko maisto ir vandens atsargos, o iki sekančio miestelio dar buvo likę apie 45 kilometrus. Ir labai norejau jį pasiekti.

Bet jėgų toliau minti praktiskai nebeliko. Be to, kelias sukosi į vakarus. Kaip tik prieš vėją.

Sustojau ir pradėjau stabdyti retai pravažiuojančias mašinas, tikėdamasis, kad pamėtės iki Rio Mayo miestuko.

Neužilgo sustojo didžiulis džipas. Šeimyna keliavo iš Bariloches į savo estanciją pietuose ir sutiko mane pavezti. Rezultatas! Be galo mieli žmonės. Martinas, jo žmona Gabi, sūnus Matias ir jo draugas Christian.

Bevažiuojant pasiūlė ( visi puikiai šnekėjo angliškai) pasisvečiuoti pas juos  porą dienų ir aš, žinoma, su mielu noru sutikau.

Pati estancija , tarsi oazė dykomoje. Taip tylu ir ramu aplinkui. Artimiausias kaimynas už daugelio kilometrų.

Fantaštiskai praleidau laiką. Pirmą kartą gyvenime iššoviau iš tikro šautuvo. Tikro Winchesterio. Tokio, kokį dažnai tenka matyti vesternuose. Patiko. Bang, šūvis, kulka skrieja į taikinį. Į nedidelę skardinę statinaitę, už gerų 30 metrų. Ir į patį viduriuką. Galbūt tiesiog pasisekė? O gal užslėptas talentas? Hey, kas gali žinot?

Teko paragauti be galo gardžių Matias mamos Gabi išvirtų patiekalų. Kepti kroosanai su sūriu ir kumpiu, jautienos nugarinė ir t.t. Po kiekvieno pavalgymo mano lėkstė buvo tuščia.

Matias turi Honda enduro motociklą, tai turėjau progą juo pasivažineti. Pirmą kartą gyvenime ant motociklo.

Taip smagiai pralėkiau vingiuotais žvyrkeliukais. Fantastika. Vėlgi, patį jausmą yra be galo sunku apibūdinti. Turbūt supras  tik tie, kas nors kartą bandė arba pastoviai važinėja motociklais. Noriu motociklo. Dar ir kaip! Jau dabar įsivaizduoju sekancia kelionę...

Važiuojame džipu. Matias, Christianas ir aš atvirame gale. Ant kalniuko viršaus užmatome besiganančius guanako.

Martinas sustabdo mašiną, užgesina varikli. Matias nusitaiko. Tyla. Vienas guanako šiek tiek atsiskyręs nuo bandos. Šūvis. Guanako bėga. Bet labai netoli. Šūvis taiklus. Mėsos isigijimas patagonietiskai.

Gyvūliai maistui medžiojami nuo neatmenamų laikų. Žudyti juos savo malonumui - taip, mažų maųiausiai nehumaniška, bet mėsai... Jokių problemų. Ir be to man tai buvo dar vienas įsimintinas įvykis kelionėje.

Vėl keičiu savo maršrutą. Netgi gerokai. Gabi parekomendavo iš čia važiuoti į vakarų pusę ir kirsti Andus tiesiai į Čilę. O tada sukti į apačią pietų kryptimi. Šis kelias daug įdomesnis ir žavesnis, nei Ruta 40, kuris ir toliau mane veštų per negyvenamas, saulės išdegintas stepes.

Miškai, kalnai, žali slėniai, ežerai, upės. Daug maloniau nei karšta dykuma. Gabi turi neišsenkantį žiniį bagažą apie Argentiną bei Čilę, šių kraštų augalus, gyvūnus, paukščius ir t.t.

Dabar esu nedideliame Perito Moreno miestelyje. Taip, pavadinimas lygiai toks pat, kaip ir garsiojo, didžiausio Patagonijos ledyno. Ir kažkodėl tai as galvojau, kad jis randasi būtent cia. Šalia Perito Moreno miestelio.

Gabi ir jos šeimyna juokėsi ilgai. Pasirodo, ledynas yra apie 500 km į pietus nuo čia.

Už kelių dienų  kirsiu Andus. Apie ką svajojau labai senai. Į Čilę. Į Čilės Patagoniją. Priekyje laukia sudėtingi, bet ispūdingi keliai.

Aš  - Čilėje. Jausmas superinis! Kirtau sieną prieš 4 dienas.

Paklausiau Gabi patarimo ir pasukau į Pietus, šalia Andų. Kelias sunkus, bet be galo įspūdingas. Važiavau ne asfaltu, o žvyrkeliu. Daugelyje vietų dviratį į viršų teko stumti. Kartais gerą pusvalandį ar daugiau.

Užteko pagalvoti, jog vienas kertu ilgiausią kalnų masyvą pasaulyje ir jėgos padvigubėdavo. Argentinos pusėje kelias beveik visą laiką vingiavo į viršų. Fantastiškai žaviais slėniais, palei upių vingius, didelių kalnų šešėlyje.

Jokiį problemį su palapinės pasistatymu. Kur tik nori. Jokiu tvorų ar fermų.Geriau sunkiai surasi.

Vieną rytą, prabudes giliai kalnuose, išvydau dvyliką sklandančių kondorų. Dvylika! Vienas jų praskrido visai šalia manęs. Už dvidešimties metrų. Galėjau įžiūrėti baltas plunksnas. Didingas paukstis. Didingas reginys.

Calafate. Turbūt įžymiausios Patagonijos uogos. Panašios į mėlynes. Skonis - lengvai karstelėjęs saldumas. Man labai patinka. Jų apstu ir yra tikrai geras maisto papildas. Bet labai aštrūs spygliai. Velnias, reikia būt labai atsargiam uogas skinant. Įsidūriau nekart.

Atvykimas į Čilę  buvo gana juokingas. Argentinos pasienyje jaunas pareigūnas labai greitai sutvarkė dokumentus ir aš numyniau link Čilės. Už kokių 10 km pasiekiau pasienį. Ir ne vieno pasieniečio akiratyje. Ne vieno.

Keli namukai, pora arklių, šunų ir daugiau nieko. Teko į kiekvieno namelio duris belstis. Jokio atsako. Kol galiausiai radau juos visus valgykloje pietaujancius. Vienas iš jų aišku turėjo nustot valgyt ir eiti sutvarkyti visus formalumus.

Na ir greitai vyrukas susisuko. Bing, bang, antspaudas pase, laba diena, viso gero. Net krepšius patikrinti tingėjo. Matyt, labai jau gardžius pietus jaunuolis valgė.

Už kokių 10 km sustojau pailsėti ir sutikau motociklininką vardu Fred, iš Vokietijos. Jis jau 5 metus keliauja po pasaulį. Rusija, Turkija, Pakistanas, Iranas, Indija, Naujoji Zelandija, Australija ir t.t.

Labai šaunus vyrukas. Atsisveikinųs toliau miniau gilyn į Čilės Patagoniją. O vaizdai - sunku apsakyti. Iš atvirutės į atvirutę. Visą kelią.

Patyriau ganėtinai žiaurų priešakinį vėją. Toki tikrąja to žodžio prasme nuo dviračio verčianti. Nupūtė nuo kelio keletą kartų. Nebuvo labai maloni patirtis. Velnias, gi aplinkui ne gyvos dvasios.

Per keturias dienas sutikau gal 20 mašinų. Ir viskas. Didesnę dalų važiavau vienas. Kompanija palaikė tik laukinės guanakos, triušiai ir t.t.

Atvykau į Cochrane miestelį. Įvažiuojant ant didelės lentos buvo užrašas: "Sveiki atvykę į laukinį pasienį".

Jautiesi kaip paskutiniam civilizacijos poste, už kurio šimtus kilometrų tęsiasi žmogaus nepaliestos žemės. Čia vėl sutikau Fred. Tai iki išnaktų vietinį vynelį siurbčiojom. Gardus vynelis, oi gardus.

Išvykstu rytoj ryte. Gilyn į Pietus, link mažyčio Villa O´Higgins kaimelio uz maždaug 120 km. Paskutinė žmonių apgyvendinta vieta Čilėje. Šiek tiek daugiau nei 400 gyventojų.

Iš ten sudėtingas sienos kirtimas atgal į Argentiną. Iš pradžių dviračiu, po to - mažu keltu per O´Higgins ežerą ir tada vėl dviračiu. Keliai prasti, siauri ir sudėtingi. Ir daugelyje vietų teks stumti, kelti per nuvirtusius medžius, bristi per upelius ir t.t. Bus linksma!

Sutikau keletą dviratininkų judančių ta pačia kryptimi. Anglų porelė iš Londono ir bičas iš Vokietijos.

Iki greito Henrikas

Ryte išriedėjom iš Cochrane miestelio. Jens, dviratininkas iš Vokietijos, Oliver ir Marion - porelė iš Londono ir aš. Atgal į žvyrkelius. Atgal į kalnus.

Oras - neblogas: nelijo ir beveik jokio vėjo. Kelias sukosi aukštyn žemyn per slėnius, kalnus, miškus, upes.

Ankstyvą popietę Oliver su Marion surado vietą netoli upės ir nusprendė apsistoti nakčiai. Mes su Jens nutarėm įveikti dar keliolika kilometru. Ir nuriedeję gerą gabalą kelio įkūrėmę savo stovyklavietę. Šalia upės su vaizdu į kalną, ant kurio viršūnės puikavosi ledynas.

Sekanti rytą į labai šlapią kelią. Kaip tik pradėjom mint - dangus prasivėrė ir pradėjo pilti kaip iš kibiro.

Šalta ir šlapia. Ir nesvarbu, kokius neperšlampamus rūbus dėvi, anksčiau ar vėliau esi šlapias iki paskutinio siūlelio. Prakaitas iš vidaus, lietus iš išores.

Tą pavakarę mes labai norėjom suspėti į keltą iš Puerto Yungay (mažučiuko uosto) į kitą ežero pusę. Spaudėm kaip išprotėję žliaugiant lietui ant labai slidaus žvyrkelio.

Kartais pakalnėse lėkdavome apie 30-40 km per valandą greitį. Baisoka. Sočiai adrenalino! Bet man patiko. Bent jau iki tol, kol vienoj pakalnėj dingo stabdžiai. Priekiniai ir galiniai. Susidėvėjo iki galo.

Prasidėjo linksmybės. Atvarai nuo kalno kaip pašėlęs , o stabdžių beveik nėra. Tik koncentruojies į kelią priekyje ir stengiesi nenusitrenkt nuo skardžio dešinėje.

Atvykę į uostą radom dvi dviratininkes iš Prancūzijos - Natalie ir Margaret. Išgėrėme jų pasiūlytos karštos juodos kavos ir sulaukę kelto, persikėlėme į kitą ežero pusę.

Ten radom nedidelį namelį, skirtą keleiviams, laukiantiems kelto. Tas namelis mums reiškė sausus rūbus ir prieglobstį nuo vėjo bei lietaus.

Sekantį rytą Jens ir prancūzaitės išriedejo anksčiau, o aš sau ramiai neskubėdamas pasikeičiau stabdžius.

Ir vėl lijo kaip iš kibiro. Šaltas, kiaurai visus rūbus persmelkantis lietus. Ir dar šaltesnis vėjas.

Ankstyvą pavakarę prisivijau Jens. Jam tos beprotybės tai dienai užteko ir jis nusprendė ieškotis vietos nakčiai. Aš sumaniau pabandyti nuvažiuoti iki tikslo - Villa O´Higgins. Ir myniau isš paskutiniųjų.

Likus maždaug 14 km privažiavau fermą, stovinčią šalia kelio. Ten gyvenę žmonės man maloniai pasiūlė apsistoti nakčiai. Galėjau pasistatyti palapines po medžiais, pasislėpti nuo lietaus ir vėjo.

Alejandro ir Isolda mane pasikvietė į namą, gavau karštos mate ir virtos ožkienos vakarienei. Ryte man išvirė kavos, pagamino pusryčius. Paprasti, draugiški ir malonūs žmonės. Kaip ir visi Patagonijoje.

Kitą rytą pasiekiau Villa O´Higgins. Nedidelis pasienio kaimelis, pastatytas 1966 metais. Ten praleidau tris dienas. Ir sutikau labai idomių žmonių.

Sabir, čilietį, puikiai dainuojantį ir grojantį gitara. Kartu pagrojom - jis gitara, aš peruietišku būgnu.

Carlos, dviratininkas iš Kolumbijos, važiuojantis į Ušuają. Youri, mergina is Aliaskos, keliaujanti po Patagoniją. Alistair iš Australijos bei Ana is Olandijos, dviračiais du metus besileidžiantys iš Aliaskos į Ušuają...

Persikėlę keltu - link legendiniu tapusiu kelio, tarp daugelio dviratininkų iš viso pasaulio. Apie jį daug girdėjau, su nekantrumu laukiau. Kad būčiau žinojęs, ką jis atneš...

Po greitų pusryčių mūsų didelė kompanija išvyko link kelto. Septyni kilometrai malonaus važiavimo ežero pakrante. Ir tik atvykus prie kelto Carlos, vaikinukas is Kolumbijos,  suprato, jog viešbutyje pamiršo savo pasą. Vargsas vaikinukas: kelionė atgal ir keltas tik kitą dieną.

Persikėlimas buvo didelis malonumas. Švietė saulė, keltas plaukė per didžiulį smaragdinio mėlynumo ežerą, apsuptą kalnų. Kriokliai, snieguotos viršūnės, ledynai.

Po beveik trijų valandų pasiekėme pietinį ežero krantą, iškrovėmę dviračius, mantą ir buvom pasiruošę važiuoti toliau. Ten yra galimybė nusisamdyti arklius, kurie neštų visus krepšius, palapinę, miegmaišį ir t.t. Bet mes su Jens, taupydami pinigus, nusprendėm judeti kaip yra.

Pirmus du kilometrus dviratį teko stumti stačiu akmenuotu žvyrkeliu į viršų. Sekantys tryliką kilometrų ganėtinai lengvi. Kelias buvo duobėtas, bet važiuotinas.

Ir staiga, prie Čilės-Argentinos sienos jis pasibaigė. Tiesiog dingo. Liko tik pilnas purvo arklių pramintas takas. Prasidėjo linksmybės. Dviračiu važiuoti neįmanoma. Nei metro.

Priekinius krepšius teko nuimti ir sukrauti ant galinių. Ir dviratį tik stumi. Ratai dažnai iki trečdalio pasinerdavo į purvą. Labai dažnai ant kelio pasitaikydavo nuvirtę medžiai, per kuriuos dviratį reikėdavo pernešti. Menkas malonumas kilnoti šešiasdešimt ar daugiau kilogramų.

Upeliukai, per kuriuos reikia perbristi ir sušlapti kojas. Mažos upės, per kurias permesti keli medžiai. Nuo dviračio reikia nuimti visą įrangą, iš lėto pernešti į kitą krantą, po to patį dviratį, viską sudėti atgal.

Ir taip vargom septynis tūkstančius metrų. Labai dažnai takas virsdavo mažu apkasu, pripildytu purvo ir vandens. Vienoje vietoje nuslydęs priekinis ratas stumtelejo nulaužtą šaką tiesiai į dešinę koją: gražus taisyklingas pjūvis.

Kitoje nuslydo galinis ratas ir pedalas su visu dviračio svoriu trenkėsi į dešinę kulkšnį. Skausmingai. Ir taip septynis kilometrus. Stumi įsirėžęs kaip arklys (o gal greičiau asilas?), kovoji su giliu purvu, nuvirtusiais medžias, į paviršių išvirtusiomis šaknimis, dideliais akmenimis...

Būtinai turėjom pasiekti keltą per sekantį ežerą (kitą dieną jo nebuvo), praleidome pietus.

Kai pasiekėme ežerą bei Argentinos pasienio posta, buvau purvinas kaip kiaulė, alkanas kaip vilkas ir nusikalęs kaip asilas.  Ežere greitai nuploviau dviratį ir tik tada užkandau. Kvailai skmaba, bet didžiuojuosi savimi, kad nesisamdant arklių įveikiau šitą kelionės atkarpą. Bet taip daugiau niekada nedaryčiau.

Dar vienas keltas per ežerą. Kitoje pusėje Jens ir prancūzės apsistojo kempinge, o aš, taupydamas pinigus, radau vietelę miške, šalia krioklio. Išmiegojau kaip kūdykis.

Šį rytą po 37 kilometrų važiavimo atvykau į El Chalten miesteliį, glūdintį Fitz Roy kalno papėdėje.

Tai - turbūt įžymiausia viršukalnė Patagonijoje, pavadinta kapitono, plukdžiusio Charlez Darwin laivą Beegles sąsiauriu devyniolikto amžiaus viduryje (šalia Terra Del Fuego) garbei.

Vėl sutikau Yori ir Jens. Pasiliksim čia keletą dienų. Laukia šaltas alus ir karšti kepsniai. Nusipelnėm!
 
Praleidau keletą smagių dienų El Chaltene. Buvo malonu su vėl sutiktais naujais draugais praleisti keletą vakarų gurkšnojant šaltą alų. Ir, žinoma, būtinai reikia paminėti galingąjį Fitz Roy kalną.

Kartais jis yra vadinamas Rūkstančiu Kalnu, kadangi labai dažnai viršūnė slepiasi debesyse. Keletą kartų debesys prasiskleidė ir turėjau progą pasigėrėti nepamirštamu reginiu. Šalia randasi Cero Torre. Viršūnė, tarsi adata, šaunanti į dangų. Ežerai, ledynai, slėniai. Galima dienų dienas praleisti, gėrintis tais vaizdais.

Iš El Chalten išvykau penktadienį ryte ir pradėjau minti Ruta 23 rytų kryptimi. Turbūt vienas iš ispūdingiausių kelių, kuriais man teko riedėti.

Šilkinis asfaltas. Ir vaizdai aplink. Iš galinio vaizdo veidrodėlio neišnykstanti Fitz Roy viršūnė, įvairiausių formų kalnai bei kalvos kairėje ir smaragdinis Viedma ežeras dešinėje. Puikiai matėsi Viedma ledynas - neįsivaizduojamo dydžio ledo masė, nusileidusi nuo kalnų ir paskendusi ežere.

Sekantį rytą išvykau link El Calafate. Miesto, kuris yra tarsi vartai į garsųjį Perito Moreno ledyną. Tačiau šį kartą vėjas nebebuvo toks palankus: tekdavo pastoviai kovoti su labia stipriais gūsiais. Kartais dvirati tekdavo stumti.

Vakare atvykęs į El Calafate apsistojau kempinge. Sutikau įdomių keliautojų. Kevin, motociklininką iš Niujorko, vaikinuką iš Belgijos, mėgstantį ekstremalius pasivaikščiojimus kalnuose bei maudymąsi lediniuose ežeruose, Natali bei Margaret (dviratininkes prancūzaites)...

Nepasakyciau, kad El Calafate man labai patiko. Labai daug turistų, nesibaigiančių parduotuvių, restoranų ir įvairiausių atrakcijų. Ne man. Šiandien arba ryt judėsiu link Perito Moreno.

Perito Moreno ledynas vienas iš trijų Patagonijoje, vis dar didėjantis bei judantis į priekį. Jis - Los Glaciares Nacionaliniame Parke, Pietvakarineje Santa Cruz provincijos dalyje. 30 kilometrį ilgio, užimantis 250 kvadratinių kilometrų plotą.

Iš kempingo išvykau apie penktą valandą vakaro. Nuo El Calafate iki Perito Moreno apie 80 kilometrų į Vakarų pusę.

Apie devintą valandą vakaro, įveikus maždaug 50 km, įsirengiau stovyklavietę. Netoli nuo parko kareivių ofiso.

Šiek tiek numigau. Prabudau pirmą valandą nakties, susikroviau daiktus ir pradėjau riedėti link ledyno. Vienintelė šviesa sklido nuo žvaigždžių danguje. Tamsu, nors į akį durk.

Prie ledyno atsiradau apie penktą valandą ryte. Aplink nė gyvos dvasios. Buvau vienas. Fantastiškas jausmas. Tuo metu Perito Moreno vis dar slėpėsi naktyje.

Tačiau neužilgo pradėjo tekėti saulė. Prieš akis iš lėto skleidėsi milžiniška ledo masė. Pradžioje spinduliai apšvietė tolimas viršūnes, lėtai slinko ledyno paviršiumi, kol neatsimušė į jo priekį.

O dar didžiuliai ledo gabalai, karts nuo karto atskylantys nuo Perito Moreno ir krentantys žemyn į šaltus vandenis.

Iš pradžių išgirstu atskylančios masės driokstelėjimą, po to pamatau kaip ledo gabalas sulyg dviaukščiu namu tėškiasi į ežerą apačioje. Garsas - lyg sprogimas.

Apie devintą ryto pradėjo rinktis žmonės. Perito Moreno yra viena labiausiai lankomų vietų Patagonijoje. Turbūt tai buvo pats įspūdingiausias reginys per visą kelionę. Galbūt net per visą mano gyvenimą.

Neskubėdamas - atgal į El Calafate. 25 valandos, 160 kilometrų. Ryte laukia trijų dienų kelionė atgal į Čilę: į dar vieną perliuką - Torres Del Paine Nacionalinį Parką

Kaip ir planavau, išvažiavau iš El Calafate sekmadienį. Tačiau nežinau, kurią mėnesio dieną. Vėl buvau atvirame kelyje, kuris per tuos keletą mėnesių tapo mano namais, vieta kuri man tapo daug mielesnė bei patrauklesnė nei bet koks miestas ar viešbutis.

Tą naktį apsistojau dideliame angare šalia kelio, kartu su dar trimis dviratininkais (dviem brazilais bei argentiniečiu). Dar viena netikėta nakvynės vieta. Vienas vaikinukas turėjo pusbutelį Jack Daniels viskio:  visą vakarą praleidom ramiai gurkšnodami ir besipasakojantys kelionės nuotykius.
Kitos dienos vakare - dar viena netikėta vieta nakvynei. Ši kartą šalia mažo policijos komisariato, vidury beveik negyvenamos vietovės. Dėkui ten dirbantiems policininkams.

O kitą rytą... Tai nebuvo stiprus vėjas. Greičiau pasaulio pabaiga. Vėtra, audra? Jokių galimybių važiuoti dviračiu.

Susistabdžiau pakeleivingą autobusiuką, kurio vairuotojas mane pamėtėjo 40 kilometrų iki žvyrkelio, vedančio link Čilės sienos. Didesnę dalį dėl stipraus vėjo dviratį dažniau stūmiau.

Greiti formalumai abiejų šalių pasienio punktuose ir aš vėl - Čilėje. Lėtai judantis link Torres Del Paine Nacionalinio Parko.

Jau iš tolo buvau pasitiktas nepamirštamų Torres Del Paine (Mėlynųjų Bokštų) viršūnių bei jų papėdėje, besidriekiančio Sarmiento ežero.

15 000 Čilės pesų (apie 30 JAV dolerių) ir aš parko viduje. Susipažinau su trimis merginomis iš Čilės. Malonioje kompanijoje vakaras praėjo, malonioje.

Sekančią dieną praleidau besivažinėdamas po parką. Tačiau įvertinti bei pamatyti jo tikrąjį grožį reikia vaikščioti pėsčiomis.

Ten yra du pagrindiniai vaikščiojimo maršrutai - W (kuriam reikia 4-5 dienų) bei O (7-8 dienos). Neturint reikiamos įrangos teko pasitenkinti važiuojant dviračiu: Cuernos Del Paine, Torres Del Paine viršūnės,Nordenskjold, Sarmiento,  Pehoe ežerai. Įspūdžių užteks ilgam.

Parke nėra nemokamų stovyklaviečių (išskyrus aukštai kalnuose ir neprieinamos keliaujant dviračiu). Nenorėjau mokėti 10 000 pesų už nakvynę pietinėje parko dalyje, artėjant nakčiai teko minti kaip galima greičiau.

Tvoros šalia kelio, skurdžia žole apaugusios uolos. Ir nuovargis. Prisidėjo alkis. Beveik baigėsi maisto atsargos. Pakilo stiprus vėjas.

Tą vakarą, lėkdamas žvyrkeliu, jau nelabai kreipiau dėmesį į fantastišką saulėlydį virš šalia tvyrančio ežero. Galiausiai šalia kelio radau plotelį žolės, kur galėjau pasistatyti palapinę.

Paskutinės pupelių skardinės, šiek tiek tuno ir miegot. Ryte - dvi sudžiuvusios, apipelyjusios bandelės ir į kelią link nedidelio Puerto Natales uosto, viename iš Ramiojo vandenyno fiordų, Čilės pietuose.

Puerto Natales pasiekiau apie ketvirtą valandą vakaro. Viename iš kempingų greitai pasistačiau palapinę, po to karštas dušas ir vienas iš daugelio miestelyje esančių restoranų: viščiuku įdarytas avokado, po to - didžiulis jautienos kepsnys su bulvėmis ir daržovėmis. Ir, žinoma, didelis butelis šalto čilietisko alaus. Ir tada gyvenimas neatrodo sunkus!...

Po trijų naktų Puerto Natales galiausiai susikroviau daiktus tolimesnei kelionei į Pietus. Prieš išriedant užsukau į prekybos centrą maisto ir sutikau merginą iš Kolumbijos, vardu Natalie.

Keliaujanti dviračiu: tik ne į Pietus, o į Šiaurę. Nusprendėm, kad jau vėlu važiuoti: geriau ant Ramiojo Vandenyno kranto pasistatyti palapines ir besišnekučiuojant vyną gurkšnoti. Kai ryte susikrovėm daiktus prasidėjo smarkus lietus. Vieną minutę saulė šviečia, kitą - lietus talžo. Čia orai greitai keičiasi.

Trumpam prisiglaudėm buvusioje fermoje, kurios šeimininkas Mario Sanchez yra daugkartinis rodeo čempionas Čilėje ir Argentinoje. Parodė Prancūzijoje leidžiamą žurnalą apie arklius, kuriame buvo išspausdintas straipsnis apie jį. Pavaišino dešrelėmis su duona, išvirė kavos. Ir priglaudė nuo lietaus.

Natalie į Šiaurę, aš - į Pietus. Link Punta Arenas. Apie 250 kilometrų. Trečią dieną, artėjant link Punta Arenas, pagaliau privažiavau Magelano Sąsiaurį. Įsistebeilijau, kur prieš amžius pìrmą kartą praplaukė Ferdinando Magelanas su savo įgula.

Punta Arenas ganėtinai didelis uostas išsidėstęs ant kalvos, su gatvėmis vedančiomis žemyn, link vandenyno.

Naktį praleidau hostelyje (kaip lokys išsimiegojau normalioje lovoje) ir sekančią pajudėjau link Fuerto Bulnes. Į kontinentinės Pietų Amerikos kelio pabaigą.

Ir šalia maisto parduotuvės sutikau Natalie ir Margaret, dviratininkes iš Prancūzijos, kurios karšta kava pavaišino lietingą dieną Puerto Yungay uoste.

Kelią, kuriuo riedėjom, galiu įtraukti į Top 5 šioje kelionėje. Kalvomis lėtai kylantis į viršų bei besileidžiantis į apačią. Vingiuojantis kairėn dešinėn, niekad per daug nenutolstantis nuo vandenyno. Ir dalis pakrantės nusėta laivais. Iš akiračio neišnykstantys Tierra Del Fuego kalnai, esantys kitoje sąsiaurio pusėje.

Nakčiai apsistojome nedidelėje įlankoje kelio gale. Šalia vandenyno su puikiu vaizdu į tolumuje stūksančius Tierra Del Fuego kalnus. Susikūrėme laužą, gurkšnojom vyną, maloniai šnekučiavomės.

Po pusryčių atsisveikinau su prancūzaitėmis ir gryžau į Punta Arenas. Naktį praleisiu palapinėje, hostelio kieme ir ryte kelsiuos į Tierra Del Fuego. Kelionė į Pasaulio Kraštą artėja į pabaigą...
 
Iš Punta Arenas išvykau šiltą bei saulėtą sekmadienio rytą. Kelte susipažinau su Jasonu, dviratininku iš Anglijos ir nusprendėm keliauti dviese.

Tį dieną numynėm tik apie 20 kilometrį ir nakčiai įsikūrėme ant kalvos su puikiu vaizdu į Magelano Sąsiaurį. Beriedėdami pamatėme vienišą guanaco, kuris metėsi per kelią, šoko per spygliuotą tvorą ir įstrigo. Jasonas turėjo tvirtas reples: vargšą gyvulį išlaisvinom.

Nuo ryto ilgos keturios dienos kertant salą iš Vakarį į Rytus. Virš 250 kilometrį.

Antrą kelionės dieną išsukom iš kelio ir aplankėm nedidelę karališkųjų pingvinų koloniją. Jų buvo apie 40-50. Šildosi saulėje, parėkauja retkarčiais, pasivaikščioja. Mielai pozuoja.

Vėlyvą popietę pasiekėme Rio Grande miestą, išsidėsčiusį rytinėje salos pakrantėje. Paskutiniai 12 kilometrų buvo velniškai sunkūs.

Miestas nėra žavus. Lonely Planet gidas jį apibūdina, kaip blankų sustojima, pakeliui į Ušuają.

Iki Ušuajos šiek tiek saugiau nei 200 km. Sunku patikėti, kad aš jau beveik kelio pabaigoje...

Ušuaja. Piečiausias miestas pasaulyje. Prieš beveik tris mėnesius palikau Buenos Aires ir leidausi į kelione. Daugiau nei 3500 kilometrų. Nepakartojama kelionė per nepakartojamą Patagoniją.

Kelionė. Ekspedicija. Nuotykis. Ir visa tai atėjo į pabaigą. Ir čia dingtelėjo mintis. Gal esu pirmas lietuvis, solo kirtęs dviračiu visą Patagoniją iš Šiaurės į Pietus? Nukeliavęs nuo Buenos Aires iki Ušuajos? Kirtęs Pietų Amerikos kontinentą nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno?

Paskutinės dienos buvo sunkios emociškai. Nes su kiekvienu nuriedėtu, numintu kilometru vis labiau ir labiau artėjau prie pabaigos.

Kelyje nuo Rio Grande iki Ušuajos užtrukome tris dienas. Pirmą naktį apsistojome La Union kepykloje, nedideliame Tolhuin miestelyje. Jos savininkas (mėgstantis pasivažinėti dviračiu) mielai priėmė keliaujančius dviratininkus nakvynei.

Sekančią dieną apie 60 kilometrų. Paskutinė aukšcčau kalnuose esanti perėja - Paso Garibaldi. Aukštis apie 400 metrų. Vakare nakvynė netoli kelio esančioje stovyklavietėje. 

Kitą rytą paskutiniai 30 kilometrų. Riedėjau labai lėtai, neskubėdamas.  Paskutiniai metrai, paskutinis posūkis ir Ušuaja. Laimingiausias ir liūdniausias momentas. Kelionės, ekspedicijos, nuotykio pabaiga.

Ir nespėjęs įvažiuoti į miestą, susirgau ganėtinai sunkia liga, vadinama Ušuajos Sindromu, kuriuo užsikrečia daug keliautojų.

Ką daryti toliau? Į kurią pusę judėti?.. Kai kurie čia užstringa ilgas dienas, kiti - ilgas savaites, treti - dar ilgiau. Bet kuo ilgiau čia apsistoji, tuo sunkiau iš čia išvykti...

Noriu padėkoti jums visiems už gerus žodžius, laiškus, padrąsinimus. Šieje kelionėje man tai buvo labia svarbu. Didelis dėkui jums visiems.

 
Trumpai
Henriko Kontauto kelionė užtruko 3 mėnesius. Gruodzio 6 dieną jis išvažiavo iš Buenos Airių, o vasario 28 d atvyko į Ušuają.  

Maršrutas: Buenos Aires (Argentina) - San Carlos De Bolivar-Carhue- Neuquen-San Carlos De Bariloche- El Bolson-Esquel-Gdor Costa-Rio Majo-Perito Moreno-Villa Chacabuco (Čilė)-Cochrane-Puerto Yungay-Villa O'Higgins-El Chalten (Argentina)-El Calafate-Cerro Castillo(Čilė)- Puerto Natales- Punta Arenas-keltas i Tierra Del Fuego salą-Porvenir - Onaisin-Cameron(Čilės pusėje)-Rio Grande(Argentina)-Tolhuin-Ušuaja. Nuvažiuota apie 3800-4000 kilometrų.


Taip pat skaitykite:
Lietuvis dviračiu pravažiavo Patagoniją (I dalis)
Lietuvis dviračiu pravažiavo Patagoniją (II dalis)
Lietuvis dviračiu pravažiavo Patagoniją (II dalis)