Penkių lietuvių komanda šią savaitę išvyko į pačioje Norvegijos šiaurinėje dalyje esantį Svalbardo salyną. Per 22 dienas truksiantį žygį keliautojai atšiauriomis sąlygomis žada įveikti 350 kilometrų. Kelyje pasitaikys ne tik kalnai ir užšalę fiordai, bet ir plėšrūs žvėrys.
Į ekspediciją "Špicbergenas 2010" išsiruošė penki Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariai: Algimantas Kuras, Justas Gadeikis, Nerijus Levickas, Kristina Gaidelytė ir Tomas Šalkus.
Svalbardo salyno Špicbergeno saloje žygį pradėjusi penkeriukė per 22 dienas ketina įveikti atstumą nuo šiaurinio Isfjord fiordo iki Longyearbyeno gyvenvietės. Kelyje jų laukia sniegynai, ledynai, kalnai ir užšalę fiordai. Didžiąją dalį maršruto keliautojai įveiks slidėmis, o kai kuriose atkarpose tikisi pakinkyti ir jėgos aitvarus. Kiekvienas ekspedicijos dalyvis su savimi tems 40-50 kilogramų svorio mantą. Tam bus naudojamos specialios rogės, kurios buvo pirktos Norvegijoje. Roges teko pirkti brangiai, nes nusižiūrėtų pigesnių nei Vokietijoje, nei JAV nepavyko gauti.
Ekspedicijos dalyviai su savimi turės satelitinį telefoną, tačiau žada apsieiti be išorinės pagalbos. Nakvojama bus palapinėse, o maistas gaminamas tirpdant sniegą. Lietuviams pavyko gauti leidimą ginklui, nes salyne apstu baltųjų meškų.
Žygeivių laukia neeiliniai išbandymai, todėl kelionei kruopščiai ruoštasi. Kai sausį Lietuvoje spaudė -25 laipsnių šaltukas jie miegojo po atviru dangumi, mokėsi valdyti jėgos aitvarus, čiuožti slidėmis nuo slidinėjimui nepritaikytų kalnų. Žygiui teko ruošti ir kūną.
"Pradėjau valgyti tirs kartus per dieną. Reikia prisiauginti lašinių sluoksnį ant viso kūno. Priežastys tam yra trys: Bus šilčiau (lašiniai šildo); bus maisto atsarga (lašiniai maitina); būsiu panašesnis į mešką (lašiniai saugo). Po savaitės aktyvaus maitinimosi jaučiu lašininio sluoksnio pastorėjimą. Pastangos nenuėjo veltui", - prieš gerą mėnesį rašė J.Gadeikis.
Visi ekspedicijos dalyviai yra patyrę keliautojai ir kartu į žygius traukia ne vienerius metus. Ekspedicijos vadovas A.Kuras ir K.Gaidelytė ne kartą yra laimėję ne tik Lietuvos, bet ir Pabaltijo alpinizmo čempionatų kalnų žygių klasėje.
Ekspedicijos "Špicbergenas 2010" maršruto žemėlapis.
"Špicbergenas 2010" įranga
Aitvarai: Ozone Frenzy FYX 2010
Slidės:
- Fisher Boundless crown
- Karhu Mountain 10th
- Atomic Rainier
Apkaustai: Voile Hardwire 3-pin CRB
Batai:
- Garmont Excoursions
- Scarpa T4
Saulės baterijos: ME² SolarTM Foldable 1200 12 W galingumo, tik 400g svorio, sulankstomos
Satelitinis telefonas: Iridium 9505A
Apie Svalbardą
Svalbardą sudaro 3 pagrindinės salos (Špicbergenas, Nordaustlandet ir Edgeøya) ir apie 150 mažesnių. Salyno plotas siekia 62 800 km2, kurių 60 % dengia ledynai. Tik 6-7 proc. žemės ploto užima augalija, salose aptinkama 176 rūšys augalų. Visus metus Svalbardo salose laikosi įšalas ir tik viršutinis vieno metro žemės sluoksnis atšyla vasarą.
Svalbarde aptinkamos didžiausios paukščių kolonijos Šiaurės Atlanto regione. Didžioji dalis paukščių yra migruojantys, žiemojantys žemyninės Norvegijos Barenco jūros pakrantėse.
Svalbardo šiaurės elnias ir arktinė lapė sutinkami daugumoje salų. Baltieji lokiai dažniausiai sutinkami salose į Rytus nuo Špicbergeno. Be daugybės ruonių salų pakrantėse galima aptikti ir jūros vėplių. Baltasis banginis yra dažniausiai pasitaikantis iš visų banginių netoli Svalbardo krantų.
Jakobas Hemskerkas yra laikomas Svalbardo atradėju. XVII ir XVIII amžiuose salose buvo steigiamos tarptautinės banginių medžioklių stotys. XX amžiaus pradžioje jose buvo pradėta kasti akmens anglis. Nuolatinė kalnakasių gyvenvietė buvo įkurta 1906 m. Po Svalbardo sutarties pasirašymo 1920 m. salynas priklauso Norvegijai.
Dabar Svalbarde gyvena apie 2900 gyventojų. 55.4 proc. yra norvegai, 44.3 proc. - rusai ir ukrainiečiai. Administracinis salyno centras yra Longyearbyenas (2 080 gyventojų). Rusijos kalnakasių bendruomenėje Barentsburge gyvena 500 žmonių, 40 gyventojų gyvena tarptautiniame centre Ny-Ålesunde.
Svalbarde nėra kelių, jungiančių gyvenvietes.
